Mokykimės drąsos su Rasos Lazauskaitės knyga „Dviese bijoti drąsiau“

Dviese bijoti drasiau

Visada gyvename kartu su savo baimėmis. Tik būna taip, kad to nepastebime, nes mus įsupa daugel įvairiausių užsiėmimų, malonumų, pabendravimų. Dėmesys šokinėja šen bei ten, retai kada pasijunti vienui vienas, nebent trumpą laiko ruoželį prieš užmiegant, kai apima kažkoks keistas, baugokas, nepažįstamas jausmas, bet ir tai – trumpam.

Tačiau būna kitaip, panašiai, kaip dabar: karantinas, įvairūs apribojimai, visi įsitempę, susikaustę, baimės tarsi pučia iš visų pusių – baisu susirgti, ką nors apkrėsti, kažko netekti, prarasti, atsilikti. Tuomet supranti, kad baimės visada greta, tik gal kartais ne taip arti, kaip šiandien. Ir kad vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra su tomis baimėmis susigyventi. Taip, susigyventi, nes baimių nepanaikinsi, neišrausi, jos suaugusios su mūsų prigimtimi. Visada dėl kažko nerimaujame, išgyvename – nuo pat ankstyvos vaikystės iki vėlyvos senatvės. Vieni bijo varlių, kiti skiepų. Bijomasi vorų, aukščio, atvirų erdvių, egzaminų, vienatvės. Tamsos. Šviesos…
„Strutis taip bijojo tamsos, kad niekada, net pro langą, nebuvo matęs nakties. Kurmis, priešingai, negalėjo suprasti, kaip galima išsigąsti tamsos. Tamsa glosto ir ramina. Ne veltui juk užsimerki, kai nori pagalvoti, nurimti ar pasvajoti. Šviesa – kitas reikalas. Ji griauna ir naikina. Pravertum duris ir – galas. Tamsa ištirptų kaip cukrus arbatoje, išsisklaidytų kaip dūmai ar išgaruotų kaip naktis ryte“, – rašo Rasa Lazauskaitė savo knygelėje „Dviese bijoti drąsiau“.

Ne taip dažnai pasitaiko, kad veikimo receptas užkoduotas pačiame pavadinime. Nes šiuo atveju gauni ne tik istoriją, bet ir patarimą. Koks jis? Tuščias reikalas kariauti su baimėmis, nes taip jas tik dauginame. Norint baimei atsispirti, reikia rūpintis drąsa, nuo mažų dienų ją tvirtinti. Į drąsos teritoriją baimės nepatenka, tai tarsi magiška kreida apibrėžtas ratas. To rato viduje gali išlikti savimi ir nebijoti nei savęs, nei savo baimių.

Tačiau tai tik pusė patarimo. Drąsa niekada neatsiranda vienatvėje. Tai socialinis jausmas, kylantis iš poreikio bendrauti. Nebijoti galima tik kartu – štai tas simbolinis, dvipusis patarimas. Ieškok savo puselės, susirask, su kuo gyventi drąsiau ir taip atrasi save. Būtent apie tai Rasos Lazauskaitės knygelė „Dviese bijoti drąsiau“, tačiau ne tik. (Autorius: Saulius Kalvaitis)

Bookmark the permalink.