Įtraukiojo ugdymo trumpas vadovas

Įtraukiojo ugdymo apibrėžtis

Įtraukusis ugdymas praktikoje įgyvendinamas vadovaujantis dviem sampratomis: individualioji įtrauktis ir įtrauktis visiems.

Šalies bendrojo ugdymo mokyklose dažniausiai vadovaujamasi individualiosios įtraukties samprata, pagal kurią veikla yra orientuota į pagalbos organizavimą tam tikroms mokinių grupėms, individualiai atskiriems mokiniams pagal jų poreikius pritaikant ugdymo turinį, metodus, ugdymo ir pagalbos priemones. Ugdymas skirtas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, klasėje vykdomas lygiagrečiai bendram ugdymo procesui. Toks ugdymo organizavimas reikalauja iš mokytojo laiko ir dėmesio paskirstymo atskiriems mokiniams arba jų grupėms. Mokytojui tai tampa nelengvu iššūkiu, todėl šių mokinių ugdymas neretai pavedamas specialistams (dirbti už klasės veiklos ribų). Ugdymo proceso diferencijavimas vyksta klasėje ugdymo proceso metu arba specialistų kabinetuose. Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių išgyvena atskirtį ir stigmatizacijos patirtis, nes kiti mokiniai mato, kad turinys ir metodai individualizuojami būtent jiems. 

Siūloma laikytis įtraukties visiems sampratos, kuri Europoje ir kitose pasaulio šalyse laikoma pažangia, tvaria ir yra siejama su sėkmingu visų mokinių dalyvavimu bendrame ugdymo procese, nes remiasi požiūriu, kad visi mokiniai yra skirtingi. Ugdymo procesas yra modeliuojamas, kuriant lanksčią mokymosi aplinką, kurioje dalyvauti gali visi skirtingas galimybes ir poreikius, turintys mokiniai. Mokytojas numato su kokiais barjerais gali susidurti jo klasės mokiniai, kelia lanksčius, kiekvienam  prieinamus tikslus, pasiūlo skirtingų metodų ir priemonių, kurios leidžia kiekvienam mokiniui pasirinkti sau tinkamiausią mokymosi būdą bendrame mokymosi kontekste. Specialieji pedagogai veikia kartu su mokytojais modeliuojant ir įgyvendinant ugdymą be kliūčių visiems mokiniams. Ugdymo proceso diferencijavimo pastangos persikelia į ugdymo planavimo ir pasirengimo etapą, o mokymo procesas tampa labiau vientisas nei individualios įtraukties atveju.

Pagrindiniai principai, kuriais remiamasi/ rekomenduojama įgyvendinti įtraukųjį ugdymą:

  1. Bendruomeniškumo skatinimas. Heterogeniška bendruomenė yra grindžiama pagarbos bei tolerancijos vertybėmis. Kiekvienas bendruomenės narys yra atsakingas už kitų narių pilnavertį dalyvavimą. Ugdytiniams stengiamasi padėti suprasti jų bei kitų poreikius, racionaliai pasidalijant vaidmenimis, suteikiant reikiamą pagalbą vieni kitiems.
  2. Ugdymo veiklos pritaikymas. Kiekvienam mokiniui ugdymo turinys turi būti diferencijuojamas pagal jo galias, stiprybes. Pasiekimų vertinimai yra individualizuojami. Bendrieji reikalavimai išsilavinimui pritaikomi suteikiant mokiniui jo galias ir pomėgius atitinkančią veiklą visuomenėje.
  3. Metodologinis universalumas. Pedagogai turi išmanyti mokymo metodus, gebėti juos pritaikyti įgyvendinant integralų diferencijuotą ugdymo turinį. Mokytojas turi pripažinti visų moksleivių individualumą, sukurti tokią mokymo(si) aplinką, kurioje mokinys galėtų nuosekliai mokytis individualiu lygmeniu, remdamasis asmeninėmis galiomis.

 

Itraukiojo

Sąvokų žodynėlis

Mokinio pagalbos plane turi būti numatyti: švietimo pagalba, ją teikiantys specialistai, tikslai ir intensyvumas mokiniui. Švietimo pagalbą teikiantys specialistai padeda įveikti mokymosi sunkumus, šalindami priežastis, dėl kurių mokinys patiria mokymosi sunkumų ir susiduria su kliūtimis dalyvauti ugdymo procese, bendradarbiaudami dirba komandose kartu su mokytojais ir kitais specialistais, teikiančiais pagalbą mokiniui, mokinio tėvais (globėjais, rūpintojais), teikia konsultacinę pagalbą ir įgalina mokinio tėvus (globėjus, rūpintojus), kitus, teikiančius paslaugas ir pagalbas, padėti mokiniui ugdytis, sudaryti sąlygas mokytis ir užtikrinti jo gerovę (žr. Ugdymo planą).

Mokinio individualus ugdymo planas – tai kartu su mokiniu sudaromas jo galioms ir mokymosi poreikiams pritaikytas ugdymosi planas, padedantis išsikelti tikslus, juos įgyvendinti, prisiimti asmeninę atsakomybę už mokymąsi. Individualų ugdymo planą rekomenduojama sudaryti mokiniui, kurio pasiekimai žemi, taip pat mokiniui, kurio pasiekimai aukšti (ypač mokinio, galinčio pasiekti aukščiausią ir aukštą lygmenis, gabumams plėtoti, gebėjimams ugdyti ir siekti individualios pažangos). Individualų ugdymo planą privaloma sudaryti:

  • mokiniui, kuris mokosi pagal vidurinio ugdymo programą;
  • asmeniui, atvykusiam mokytis iš užsienio;
  • mokiniui, kuris mokosi pagal pagrindinio ugdymo programą jaunimo mokyklose, vaikų socializacijos centruose arba mokomas namie;
  • mokiniui, kuris mokosi pagal pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį ir kartu pagal pirminio profesinio mokymo programos modulį (modulius);
  • mokiniui, kuris mokosi pagal pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį ir kartu pagal pirminio profesinio mokymo programą;
  • mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių;
  • kitais mokyklos dokumentuose numatytais atvejais.

Švietimo pagalba – mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams), mokytojams ir švietimo teikėjams specialistų teikiama pagalba, kurios tikslas – didinti švietimo veiksmingumą.

Specialiosios pedagoginės ir specialiosios pagalbos paskirtis – didinti asmens, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymosi veiksmingumą.

Specialiosios pedagoginės pagalbos teikėjai – mokyklų, Tarnybų specialieji pedagogai, tiflopedagogai, surdopedagogai ir logopedai.

Specialiosios pagalbos mokiniams teikėjai – mokytojo padėjėjas, gestų kalbos vertėjas. Specialioji pagalba mokiniui, kuriam jos reikia, teikiama mokykloje. Jam teikiamos žodinės kalbos vertimo į gestų kalbą, teksto skaitymo ir konspektavimo bei kitos paslaugos, didinančios ugdymosi prieinamumą.

Psichologinės pagalbos paskirtis – stiprinti mokinių psichologinį atsparumą ir psichikos sveikatą, prevencinėmis priemonėmis skatinti saugios ir palankios ugdymuisi aplinkos mokykloje kūrimą, padėti mokiniams atgauti dvasinę darną, gebėjimą gyventi ir mokytis, aktyviai bendradarbiaujant su jų tėvais (globėjais, rūpintojais).

Socialinės pedagoginės pagalbos paskirtis – padėti tėvams (globėjams, rūpintojams), kad būtų įgyvendinta vaiko teisė į mokslą, užtikrinti jo saugumą mokykloje: šalinti priežastis, dėl kurių vaikas negali lankyti mokyklos ar vengia tai daryti, sugrąžinti į mokyklą ją palikusius vaikus, kartu su tėvais (globėjais, rūpintojais) padėti vaikui pasirinkti mokyklą pagal protines ir fizines galias ir joje adaptuotis.

Vaiko gerovės komisijos paskirtis – rūpintis vaikui saugia ir palankia mokymosi aplinka, orientuota į asmenybės sėkmę, gerą savijautą, brandą, individualias vaiko galimybes atitinkančius ugdymo(si) pasiekimus bei pažangą, atlikti kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas. Komisija vaiko gerovės užtikrinimo klausimus sprendžia, analizuodama asmenybės ūgties, saviraiškaus dalyvavimo mokyklos gyvenime, mokymosi aplinkos, besimokančios bendruomenės ir kitus aspektus, ieškodama naujų galimybių, problemų sprendimo būdų ir telkdama reikiamus žmogiškuosius ir materialinius išteklius.

Specialieji ugdymosi poreikiai – pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių.

Prevencinė programa – planingų ir sistemingų priemonių, padedančių stiprinti mokinio asmenybės ir aplinkos apsauginius veiksnius ir mažinti rizikos veiksnių įtaką, visuma.

Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra. Smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis.

Kompleksinė pagalba – socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologinės ir kitokios pagalbos priemonių derinys, sudarantis sąlygas vaiko atstovams pagal įstatymą užtikrinti vaiko saugumą, kokybišką šeimos funkcionavimą ir būtiną jos gerovę. (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas)

Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, vaiką įvaikinus, – įtėviai, nustačius globą ar rūpybą, – globėjai ar rūpintojai, įstatymų nustatytais atvejais – valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.  

Vaikui nesaugi aplinka – vaiko gyvenamoji ar kita aplinka, kurioje kyla pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai dėl nepriežiūros, smurto ar kitų socialinės rizikos veiksnių.