Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą,
išaugusį iš pelenų,
kaip savo rūpestį didžiausią,
kuriuo lyg vieškeliu einu.
Taip jautriai yra pasakęs vienas žymiausių mūsų poetų Justinas Marcinkevičius. Poeto jubiliejui paminėti surengėme skaitymus „Ant Lietuvos mano širdis patekėjo“.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė papasakojo apie poeto gyvenimą, veiklą, kūrybos versmes ir ištakas. Aštuntokės Samanta, Evelina ir Kamilė skaitė Just. Marcinkevičiaus eilėraščius. Neabejingos šio rašytojo kūrybai ir direktorės pavaduotojos. Mylimas poeto eiles perskaitė Indrė, o Rima – ištrauką iš esė knygos „Dienoraštis be datų“. Mokyklos direktorė padėkojo skaitovams, taip pat pasidalijo savo įžvalgomis apie Just. Marcinkevičiaus kūrybą.
Išėjome iš renginio supratę, kad, anot poeto, „kūryba yra kalbėjimas su žmogumi ir apie žmogų“. Just. Marcinkevičius teigė, jog kūrėjo tikslas – „kalbėjimas žmonių kalba, nes visada norėjau suprasti ir būti suprastas. Esu ir medžio, ir paukščio, ir žolės lūpos, turiu ir už juos kalbėti, nes poezija- tai rūpestis dėl visko, kas yra“.
